Galime paminėti dar viena svarbų veiksnį pasaulinėje ekonomikos globalizacijoje – tai sparčiai auganti finansų rinka (valiutų, aktyvų, paskolų), kuri paskutiniais XX a. metais ir pradžioje XXI a. pakeitė pasaulinės ekonomikos architektūrą.
Jei prieš kelis dešimtmečius pagrindinis pasaulinės finansų rinkos uždavinys buvo užtikrinti gamybinio sektoriaus ekonomikos funkcionavimą, tai paskutiniais metais ji pradėjo reikštis kaip savarankiška. Naujos finansinės operacijos, nacionalinių rinkų liberalizavimas ir tarptautinių bankų bei kitų finansinių institucijų plėtra sukūrė veikiančią globalinę finansų sistemą. Prekyba valiutomis ir VVP pasauliniu mastu reiškia, kad dabar du esminiai makroekonominiai rodikliai – valiutos kursas ir palūkanų normos – susidaro globalinėje erdvėje.
Globaliniai finansai atsirado dar 19a. aukso standarto laikais. Tuo metu vyriausybės beveik neribojo tarptautinių finansų srautų, o valiutos buvo pririštos. Kartais teigiama, kad tai buvo vienintelis kartas, kai egzistavo globalinė finansų sistema. Ilgą laiką užsienio investicijose (visų pirma paskolose) dominavo DB, kurios dalis siekė 40-60 procentų. Vėliau atsirado JAV. 19a. didesnė užsienio investicijų dalis teko Amerikos žemynui – virš 40 procentų (1938 m. 12,7 proc. JAV, 12,1 – Kanadai, 5,8 – Argentinai). Europai teko apie 20 procentų pasaulio investicijų. Kanados, Australijos ir Argentinos skolinimasis iš užsienio sudarė apie pusę visų investicijų. Skolinosi daugiausia valstybė išleisdama vyriausybės obligacijas. Vakarų bankai, ypač DB, pradėjo steigti skyrius užsienyje. Pirmasis pasaulinis karas sugriovė klasikinę sistemą, nes po to prasidėjo Didžioji krizė. Globalinių finansų atkūrimas prasidėjo tik po Bretton Woods, susikūrus TVF, kuris pradėjo kontroliuoti padėtį. Tačiau tarptautinių finansų intensyvumas 7-8 dešimtmečiais buvo nedidelis, nes egzistavo nacionalinė kapitalo kontrolė privačiam kapitalo judėjimui. Tuo metu kapitalo srautai susidėjo beveik vien iš oficialiųjų srautų ir nedidelių TUI.
Drastiškai finansų plėtrai 9 –ame dešimtmetyje turėjo 3 esminiai pokyčiai:
1. Eurovaliutų rinkos atsiradimas;
2. BrettonWoods valiutos sistemos žlugimas 1973 m.;
3. Naftos kainų pakilimas 4 kartus.
1997 metais naujų tarptautinių paskolų bei obligacijų emisijos suma per metus pasiekė jau 890 mlrd. USD, o jų bendra suma sudarė net 7 635 mlrd. USD. Jos augo daug sparčiau nei gamyba ar net prekyba. 8-9 dešimtmečiuose daugelis valstybių panaikino finansų judėjimo kontrolę.