Rizika ir rizikos valdymas

Kredito rizikos valdymo metodai paskutiniais metais vis sudėtingėjo yra septyni kredito rizikos valdymo evoliucijos etapai.

1. „Mes skoliname tik geriems klientams”. Šiame etape kredito rizika valdoma decentralizuotai, sprendimas priimamas daugiau mažiau intuityviai, sprendimo pobūdis – „taip” arba „ne”. Gerais laikomiems skolininkams paskolos išduodamos, blogais laikomiems – atsakomos. Paskolų nuostolių šaltiniams priskiriami blogi sprendimai arba pasikeitusios aplinkybės. Atidėjimai daromi centralizuotai, o produkto arba verslo linijos neišskiriamos;

2. „Paskolos turi būti reitinguojamos”. Šiame etape suvokiama, kad paskolų rizikingumas skiriasi, ir formaliai priskiriami kredito riziką atspindėti turintys reitingai, dažniausiai 4-5. Blogybė yra ta, kad dauguma gerų paskolų patenka į vieną reitingą. Reitingai vertinami kaip administravimo priemonė ir praktiškai neturi įtakos paskolos įkainojimui arba paskolos išdavimo sprendimui. Bandoma matuoti atskirų produktų pelningumą, dažniausiai per turto pelningumo (ROA) matą. Šis etapas yra svarbus pagrindas tolesnei evoliucijai; -

3 „ROE yra svarbiausia”. Šiame etape banko vadovybė ima diegti bendrą nuosavybės arba kapitalo pelningumo (ROE) sistemą, nes mano, kad maksimizuojant kapitalo pelningumą, galima maksimizuoti akcininkų naudą (akcijų rinkos kainą). Kiekvieno kredito produkto linijos vadovai turį aiškų ROE tikslą, nuo kurio vykdymo priklauso jų kompensacija (t.y. premijos). Tačiau paskolų įkainojimas lieka decentralizuotas, ir nesusietas su rizikos dydžiu. Tai yra pavojingiausias etapas organizacijai, nes produkto linijos vadovui, norint įvykdyti reikalavimus ROE ir pasiekti gerų rezultatų tereikia išduoti kuo daugiau paskolų už kuo didesnes palūkanas (t.y. ir rizikingesnių). Tam galima netgi dempinguoti konkurentus, tokiu būdu nepakankamai įkainojant sąlyginai rizikingesnes paskolas;

4. „Riziką reikia įkainoti”. Šiame etape patobulinama praėjusio etapo ROE sistema. Praplečiama reitingų sistema, dažniausiai iki 10, pagal reitingus atliekame statistinė planuojamų nuostolių analizė, [kainojant paskolas atsižvelgiama į jų riziką. Pripažįstama, kad įsipareigojimų nevykdymas yra tikimybinis įvykis – dalis gerų paskolų taps blogomis ir ne visos santykinai blogiau įvertintos paskolos taps blogomis. Su laiku vadovybei vis labiau aiškėja tokios įkainojimo diferenciacijos privalumai ir įkainojimo sprendimai iš produkto linijų perkeliami į centralizuotą organą (pvz., paskolų komitetą);

5. „Kredito portfelis valdomas kaip investicijų portfelis”. Šiame etape kreditų portfelis imamas valdyti remiantis modernia portfelio teorija – nustatomi limitai sektoriams, produkto linijoms, atliekami statistiniai tikimybiniai skaičiavimai dėl portfelio kokybės, planuojamų nuostolių, dažniausiai į pagalbą kreditų portfelio valdytojui pasamdomi keletas matematikų. Nepaisant pastangų, pirmieji rezultatai yra nuviiiantys. Taip yra dėl to, kad, nors ir turimi pakankamai išvystyti teoriniai , modeliai, trūksta statistinių duomenų, jie nėra pilni ar tikslūs. Pagal modelius apskaičiuoti rezultatai, juos.bandant pritaikyti įkairiojant paskolas, susilaukia ‘nesusipratimo ir priešiškumo iš produkto linijų vadovų, kurie platina banko kredito produktus. Be to, matematika grįsti rezultatai dažniausiai prieštarauja didelę patirtį turinčių senų kreditų padalinių darbuotojų išugdytai intuicijai. Dabar labai svarbu, kad pradėtas darbas nebūtų atmestas, o portfelio valdytojų užduotis yra tobulinti duomenų bazę ir kaupti informaciją;

6. „Akcininkų reikalaujamas rizikos/pelningumo santykis”. Šis etapas naudojasi ankstesnio etapo įdirbiu ir teoriniai modeliai, jau taikomi praktikoje, gerai veikia. Rizika dėl turimų duomenų įvertinama pakankamai tiksliai, dėl to kredito reitingų skalė išplečiama iki 15-20, įvertinami geografiniai ir pramonės šakos veiksniai, koreliacijos, matematiškai pagrindžiami limitai. Galima tiksliai įvertinti portfelio nuostolio svyravimus, o visa tai leidžia tiksliai įkainoti paskolas, padidina banko konkurencingumą ir padidina pelningumą. Šiame etape taip pat patobulinama informacijos sistema, leidžianti sekti įvairius portfelio parametrų kitimus kas dieną;

7 „Diversifikacija”. Šiame etape pagaliau suvokiama, kad diversifikacija yra pagrindas siekiant geriausio rizikos/pelningumo santykio. Kredito rizikos valdymas vis labiau siejamas su rinkos rizikos veiksniais, o portfelį valdantis padalinys veikia pilnai automatizuotoje aplinkoje – gaunama informacija realiu laiku, apdorojama ir priimami sprendimai.

Daugelis bankų naudoja ganėtinai sudėtingus kredito modelius. Tačiau tokių modelių patikimumą apsunkina:

-      patikimų duomenų nebuvimas. Kredito rizikos vertinimui reikalingi duomenys yra gerokai įvairesni negu rinkos, be to, jie nėra rinkos duomenys, t.y. gali būti labai iškraipyti, neturi tęstinumo, o laikotarpis apima ne dienas, kaip rinkos rizikos atveju, bet metus;

-      paties modelio patikimumas. Kadangi nėra pakankamai gerų duomenų grįžtamojo patikrinimo atlikimui (angl. backtesting) (o ir turimi duomenys dažnai yra unikalūs, nepasikartojantys), tai labai sunku patikrinti, ar modelis veikia teisingai.

Kredito rizikos modeliai skirti kredito rizikos koncentracijos įvertinimui ir geografinių limitų nustatymui verslo linijas, o taip pat rizika pagrįstam įkainojimui (angl. risk based pricing) bei ekonominio kapitalo poreikio įvertinimui. Gana dažnai stambūs bankai sudaro atskirus modelius įmonių ir mažmeniniam kreditų portfeliams.

Kapitalas laikomas pagrindiniu nuostolių sugėrėju, o kredito rizika banke yra pati didžiausia ir brangiausiai kainuojanti. Todėl, kad įvertintų savo kreditavimo veiklai reikalingą ekonominio kapitalo kiekį, pažangiausi bankai naudoja analitinius metodus, kurie susieja reikalingą ekonominio kapitalo kiekį su banko kreditų portfelio nuostolių tikimybės funkcija (angl. loss probability function). Ši nuostolių tikimybės funkcija yra pagrindinis kredito modelio produktas. Kredito rizikos modelis apima visas politikas, procedūras ir metodus, naudojamus banke, norint apskaičiuoti kredito portfelio nuostolių tikimybės funkcijas. Planuojamas nuostolis (angl. expected loss, EL) yra tas nuostolis, kurį bankas tikisi patirti iš savo paskolų portfelio per tam tikrą laiką (t.y. paskolų portfelio nuostolių istorinis vidurkis). Tačiau banko kreditų portfelio rizika paprastai įvertinama pagal neplanuotą nuostolį (angl. unexpected loss, UL). Neplanuotas nuostolis yra ta reali nuostolio dalis, kuri viršija planuojamą nuostolį (kitaip sakant, tai skirtumas tarp istorinio nuostolių vidurkio ir realaus nuostolio). Planuojamas nuostolis turi būti padengiamas rizika pagrįstos įkainojimo sistemos (t.y. rizikingesnes paskolos turi būti brangesnės, kad padengtų didesnį rizikingesnių paskolų planuojamą nuostolį) bei specialiųjų atidėjimų politikos.

Naujausi straipsniai: