Namų šildymo sistemos

Šilumos taupymo ir jos racionalaus naudojimo problema yra ypač aktuali tiek pramoniniams ir komunaliniams, tiek gyvenamiesiems namams. Daugiabučio namo atskirą butą galima lyginti su nedideliu individualiu namu be rūsio, todėl šiame straipsnyje gvildenamos problemos bei perspektyvos iš dalies aktualios ir daugiabučių namų gyventojams.
Vienbučio namo šildymo sistemų gausa dažnai veda į neviltį namo savininką, ieškantį geriausio šildymo sistemos sprendimo, kuris būtų patrauklus investicijų ir eksploatavimo išlaidų optimalumo požiūriu. Apsisprendimą dažnai riboja arba koreguoja esama kuro ar energijos rūšis. Vienu atveju yra gamtinės dujos ir kitų energijos šaltinių paieškos yra neaktualios, kitu atveju – dujų nėra ir svarstoma, kokią gi kitą energijos rūšį rinktis – skystąjį ar kietąjį kurą, o gal elektrą? Nenorėdami klaidžioti po visas galimas kuro rūšis, apsiribosime tik keliomis. Bandysime analizuoti šildymo sistemų tipus. Šildymo sistemų, naudojančių elektros energiją, nenagrinėsime, kadangi tai ypač plati tema. Tik norime pažymėti, kad šiuo metu yra nemažai šildymo sistemų tipų, kur naudojama elektros energija. Tai tiesioginio veikimo elektriniai radiatoriai, šilumą akumuliuojantys šildymo prietaisai, grindinis elektrinis šildymas, plintusinis ir panelinis šildymas, šiluminiai siurbliai ir kt.  Patarimas. Pasidomėkite EKIE tipo A energetinės klasės namais (beje, gana žema kaina) bus pilnas sprendimas nuo projekto iki raktų  http://www.ekie.lt/pasyvus-namas/

 

Minėtos sistemos Lietuvoje šiuo metu nėra ypač plačiai taikomos, todėl pasirinkome keletą šildymo sistemų tipų, mūsų nuomone, perspektyvių šalyje. Tai radiatorinio šildymo, vandeninė grindinio šildymo ir orinio šildymo sistemos.
Radiatorinio šildymo sistema geriausiai žinoma ir plačiausiai paplitusi. Tačiau supratimas apie tokią sistemą, kaip apie gremėzdišką su neišvaizdžiais vamzdžiais ir ketiniais radiatoriais, jau tampa praeitimi. Pagrindiniai tokios šildymo sistemos trūkumai: didelis vandens kiekis sistemoje, masyvūs šildymo prietaisai, nėra jokio reguliavimo, vamzdynų korozija, darbui imlus montavimas, prasta estetinė išvaizda, vamzdynai montuojami patalpose atvirai ir dar daugelis techninių aspektų – nebuvo vykdomas hidraulinis sistemos subalansavimas, buvo naudojamas atviras plėtimosi indas aukščiausioje šildymo sistemos vietoje, oro šalinimo problemos ir kt.

Visa tai galima pateisinti gerų techninių sprendimų ir medžiagų jiems įgyvendinti stoka. Šiuo metu padėtis iš esmės pasikeitė. Medžiagų gausa įneša sumaištį net ir didelę patirtį turintiems specialistams. Tačiau galvojant apie radiatorinę šildymo sistemą reikia atminti, kad tai turi būti sistema, leidžianti racionaliai naudoti šilumą, kas pasiekiama efektyviu šilumos gamybos ir šildymo proceso reguliavimu.
Šildymo sistema turi keturis pagrindinius elementus: šilumos šaltinis, vamzdynai, šildymo prietaisai, uždaromoji ir reguliuojamoji armatūra.
Šilumos šaltiniu radiatorinio šildymo sistemoje gali būti tiek šildymo katilas, tiek šilumos tinklai.

Vamzdynai
Greta juodų plieninių vamzdžių šildymo sistemose pradėti naudoti variniai ir plastikiniai. Variniai vamzdžiai, pasižymintys savo ilgaamžiškumu, montuojami juos lituojant arba naudojant užveržiamas ir presuojamas movas. Jų naudojimą daugiausia riboja darbo imlumas, nors kainos atžvilgiu jie galėtų konkuruoti su kai kuriais plastikiniais vamzdžiais. Norime atkreipti dėmesį į tai, kad kategoriškai nerekomenduojama šildymo sistemose naudoti cinkuotus plieninius vamzdžius. Jie skirti tik vandentiekio sistemoms, todėl dėl vidinės korozijos netrukus prakiūra. Plastikinių vamzdžių gamyba ir taikymas iš esmės yra susijęs su montavimo darbų piginimu. Montuojant šildymo sistemas darbas yra našesnis. Egzistuoja trys vamzdynų jungimo būdai: klijuojant, virinant ir naudojant metalines movas. Našiausias darbas yra naudojant trečiąjį jungimo būdą, kai vamzdis klojamas vyniojant jį iš rulono, o prijungiamas tik prie prietaiso. Tokiu būdu išvengiama begalinių sujungimų ir pastatų konstrukcijose paslėptų jungčių. Taip dažniausiai jungiami polietileniniai vamzdžiai. Didžiausia problema, naudojant plastikinius vamzdžius, yra didelis jų temperatūrinis pailgėjimas, o jei neteisingai eksploatuojami – ir senėjimas. Norint sumažinti santykinio pailgėjimo problemą, buvo sukurtas dar vieno tipo vamzdis iš penkių sluoksnių, iš kurių du – polietileniniai, vienas – iš aliuminio, o du – juos jungiantys klijų sluoksniai. Nors vamzdis susilaukia nepelnytos konkuruojančių firmų kritikos, tačiau jis sparčiai užkariauja Europos ir Lietuvos šildymo sistemų rinką. Vamzdį galima paprastai ir greitai sumontuoti, jis ypač patikimas eksploatavimo metu. Tai, kad vamzdis turi aliuminio sluoksnius, jo pailgėjimas, palyginti su plastikiniais vamzdžiais, sumažėjo apie keturis kartus. Be to, vamzdis yra patrauklus tuo, kad jis yra universalus – tas pats vamzdis gali būti taikomas įvairioms šildymo sistemoms ir vandentiekiui.


Finansai
Statyba
Transportas